Štai jums labai paprastas būdas, kaip suteikti veiklos 15 minučių iškart keturiems vaikams. Šitą būdą išradom netyčia, kai dukra pareikalavo “ko nors įdomaus, ką galėtų nusinešti į darželį”. Taigi, technika čia elementari. Imi didoką lapą (popieriaus, kartono) ir pieši flomasteriu siluetus pakraščiais ratu. Pabaigoje gauni tokį įrankį, kurį iškart, vienu metu, gali spalvinti mažų mažiausiai keturi vaikai. Sakysit, nelabai piešti mokat? O kad čia didelio mokslo nereikia. Vaikai jums pažymio nerašys, todėl pakanka, kad nupiešti objektai būtų bent šiek tiek panašūs į realius. Namą juk nesunku nupiešt? Pora kvadratų ir štai – namas. Arba medį ant kalno? Visa kita patys vaikai pabaigs. Beje, piešti galima ant abiejų lapo pusių.
Katvig savaitgalis Happeak’e Vilniuje bei Cocone Kaune prasidėjo jau vakar – o mes ėmėm ir nulėkėm į Happeak’ą pažiūrėt kas ir kaip. Radom Katvig rūbelius, plačiai nuklojusius visas fasadines parduotuvės sienas – net patiems buvo keista, kad jų vaivorykštė tokia plati! Chm… Buvo taip ryšku, spalvinga ir gražu, kad mums patiems išeiti buvo sunku – dar gerai, kad vakar lauke švietė saulė ir dangus buvo žydras, nes kitu atveju būtume Happeak’e pasilikę iki vakaro. O gal ir dar ilgiau.
Šį kartą ant Happeak’o sienų tilpo netgi mūsų baisiai rimtas ir solidus kukuliandiškas menas (kadangi rankų darbą mes baisiai mėgstam tai ir į parduotuvę kviečiantį plakatą savomis rankomis pasigaminom – jame, kaip matote, nelegaliai buvo įdarbinti du ku ku miško gyventojai – lokiai Švitrigaila bei Jogaila. Prašome jų bandelėmis nemaitinti, nes jie laikosi dietos).
Šito nutikimo esmė labai paprasta – nuo vakar iki pat sekmadienio vakaro Happeak’e Vilniuje ir Cocone Kaune bet kurį Katvig kolekcijos daiktą galite įsigyti su 30 proc. nuolaida.
O dabar norim pasidalinti su jumis keliais dailiais vaizdeliais iš Happeak’o parduotuvės. Gero apetito!
Džiaugiamės galėdami Jums pranešti, kad jau atsirado dar viena gyva parduotuvė, kurioje galima aptikti šį bei tą iš Coo Coo Land spintos. Šį kartą nukeliavom į patį Vilniaus senamiestį ir užsukom į Stiklių gatvės 6 name esančią LaDore Boutique. Vieta prašmatni, todėl ten užsukę nuo šiol galėsite rasti prancūziškų Le Toit de la Lune drabužėlių. O juk jie ir yra tokie, kurių grožis ir subtilumas geriausiai atsiskleidžia apžiūrinėjant gyvai. Tad jei eisit pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, nepraleiskit progos ir sukit Stiklių gatvėn bei aplankykit LaDore Boutique! O mes, naudodamiesi proga, dar kartą primename, kad gyvai Coo Coo dalykus galite rasti ir Happeak parduotuvėje Vilniuje bei Cocone krautuvėlėje Kaune.
Vieną kartą lokys Švitrigaila pabudo ir iškart pajuto erzinantį bruzdesį pilve. Šį bruzdesį jis puikiai žinojo. Bruzdesys rodė, kad laikas pusryčiauti. Arba pietauti. Arba vakarieniauti. Arba naktipiečiauti. Arba… Taip, lokiai puikiai išmano sveikos mitybos reikalavimus ir per parą turi bent 15 oficialių atvejų, kai priklauso ką nors įsimesti į pilvą. Netikėtos improvizacijos taip pat sveikintinos.
Švitrigailos brolis Jogaila jau pora savaičių buvo išvykęs į komandiruotę, todėl Švitrigaila atsipalaidavo ir nelabai paisė įprastos namų tvarkos. Valgydavo, kai išalkdavo, o miegodavo – kai miegas suimdavo. Likusiu laiku kieme iš kankorėžių dėliojo visokius paveikslus. Tad ir dabar Švitrigaila nelabai suprato – pusryčių ar pietų metas – tačiau puikiai žinojo, kad laikas užkąsti.
Lokys iškišo nosį laukan – oras buvo nekoks. Saulės nesimatė, dulkė smulkus lietus. Jei ne alkis – Švitrigailos į lauką nė su pagaliu nebūtum išvijęs.
Švitrigaila atsiduso ir išpėdino pro vartus. Po kurio laiko jis priėjo vietą, kurioje ant medžio šakos gyveno jam gerai žinomas bičių spiečius. Kadangi šias bites lankė jau seniai, buvo tikras, kad pilvo burzgesį čia susitvarkys.
Lokys įsiropštė į medį ir švelniai pastukseno nagu į bičių namelio duris. Kurį laiką palaukė ir vėl pastukseno. Dar palaukė ir pakrebždeno, o paskui – vėl pastukseno. Pagaliau jautri lokio ausis išgirdo namelyje kažkokį bruzdesį. Tačiau jam teko palūkėti dar bent penkias minutes, kol durys iš lėto prasivėrė ir žiovaudamas pasirodė apsaugos viršininkas Arnoldas Tranas. Kurį laiką Arnoldas ir Švitrigaila tylėdami spoksojo vienas į kitą. Tada Švitrigaila madangiai tarė:
- Medaus norėčiau. Liepų. Imsiu pora uzbonų. Į maišelį nedėkite, sąskaitos-faktūros nereikia.
Anzelmas Tranas dar kurį laiką žiūrėjo į Švitrigailą, pasitrynė akis ir suburbėjo:
- Gal pablūdai, Švitrigaila. Juk jau beveik lapkričio vidurys. Koks čia tau medus, kokia čia tau prekyba, kokios čia tau sąskaitos-faktūros! Pats turėtum žinoti, kad viską jau seniai pardavėm. Miega pas mus visi.
- Atsiprašau, – tyliai sumurmėjo Švitrigaila, galvodamas, kaip čia galėtų protingiau pasiteisinti, dėl tokios kvailos klaidos.
- Eik namo, Švitrigaila. Ir tau jau žiemos miego laikas. Juk Kalėdos ne už kalnų. Gal suvalgei ką negero? – patarinėjo ir svarstė Anselmas Tranas.
Tuomet apsisuko, pasikasė nutirpusią nugarą ir užtrenkė duris. Lokys Švitrigaila, taip sakant, liko lyg musę kandęs.
Jis sliūkino mišku, o jo galvoje painiojosi visokiausios mintys: „Lapkritis… Sniegas…. Kalėdos… Žiemos miegas…“. Staiga kažką jis paspyrė koja, tas kažkas cyptelėjo ir šlumštelėjo į šalia takelio suverstą senų lapų krūvą.
Lokys sustojo ir apsidairė. Iš lapų kyšojo ilgos ausys. Tuoj pat pasirodė ir pasipiktinęs Mažo Kiškio veidas:
- Ei, žiūrėk, kur eini.
- Atsiprašau, – vėl puolė atsiprašinėti Lokys. Visiškai nesėkminga diena.
- Nieko, – atšovė kiškis, nusišypsojo ir pridūrė: Gal einam užkąsti? Kaip sykis atsidariau nuostabiai raugintų kopūstų statinaitę.
Lokio kopūstai nelabai viliojo, tačiau jis buvo toks alkanas ir toks sutrikęs, kad sutiko. O Mažas Kiškis buvo laimingas – juk įprasta naujos raugintų kopūstų statinės atidarymą pažymėti su draugais, o šiandien jam ir jo pusbroliui Morkui lyg tyčia nieko miške nepavyko surasti. Žvėrys arba miegojo, arba buvo išvykę atsotogų į Turkiją ir Egiptą.
Taigi, visi nuėjo pas Kiškį ir užkando kopūstų. Mažas Kiškis suprato, kad lokys kopūstus valgė labiau iš draugiškumo, todėl po to nusivedė jį pas Eigulį Ežį ir tas juos pavaišino obuoliais ir marinuotais grybais. Tada visi kartu užsuko pas Lapę Snapę ir gavo vištienos sultinio su skrebučiais. Tada pasiėmė Lapę, nuėjo pas Voverę Beatą ir pakramsnojo lazdynų riešutų. Tuomet nupėdino pas Briedį Mauricijų ir jo žmoną Stirną Zimbabvę. Tačiau jie tegalėjo pasiūlyti šieno, todėl pasitenkino paragavę ką tik pagamintos giros.
Vakarėlį visi drauge baigė pas Vilką Zigfridą. Visi buvo sotūs, todėl Vilkui valgiu rūpintis nereikėjo. Užtat jis uždėjo grupės Sportas dainą apie Kalėdas ir prasidėjo šokiai, kurie baigėsi tik tuomet, kai pradėjo švisti. Išsiskirstė visi pavargę, tačiau baisiai laimingi. Ir nė motais jiems buvo lietus, šaltas vėjas bei samanas nukloję geltoni lapai.
Štai taip. Lengvas burzgesys pilve gali baigtis didele, draugiška švente. Tad ir jūs nepasiduokite lapkričio darganoms ir pilkam dangui. Nebūkite vieni, lankykite draugus, klausykite muzikos ir šokite. Ir būtinai užkąskite ko nors baisiai skanaus.
Kai tai, kas yra gražu susijungia su tuo, kas yra gerai, dažniausiai rezultatas būna tobulas. Esmė tame, kad gėris retai kada mėgsta būti gražus. Kažkaip gėris vis galvoja, kad gražiu būti nepridera, kažkaip netinka. Jei jau geras – tai būtinai kuklus ir pilkas. Neišsišokantis. Kažkodėl daug kam atrodo, kad grožis – tuščias ir paikas, todėl prie rimtų ir gilių reikalų netinka. Kadangi mums taip neatrodo, mes norime šia įžvalga su jumis pasidalinti.
Catalina Estrada jau seniai yra viena mylimiausių mūsų iliustratorių. Kai galvojom apei tai, kaip turi atrodyti Coo Coo Land‘as, ponios Estrados spalvingi kūrinėliai vis padėdavo surasti įkvėpimo. Ir nors Coo Coo Land‘as neįgavo šios menininkės spalvų ir formų vaivorykštės, Catalinos nepamiršom ir vis karts nuo karto patikrinam, ką ji gero nuveikė.
Neseniai ši Kolumbijoje gimusi, bet jau senokai Ispanijoje gyvenanti iliustratorė baigė projektą, kurio tikslas – padėti vienai skurdžiai Kolumbijos bendruomenei užsidirbti šiek tiek pinigų savo reikmėms. Ji naudojo ten gyvenančių vaikų rašytus eilėraščius ir jų įkvėpta piešė nuostabius vaizdus, o paskui pagamino skareles. Jas galima pirkti, o visi pinigai keliaus minėtai Kolumbijos bendruomenei.
Štai taip tai, kas yra baisiai, be proto gražu ima tarnauti tam, kas yra iš tikro gera. Pasirodo, įmanoma.
Baigėsi „Vaikų šalies“ euforijos, pamažu išgaruoja nuovargis, todėl į normalų gyvenimo ritmą norisi grįžti kaip nors smagiai ir su šypsena.
Aha. Mums visada labai patinka spalvota ekologija. Kai veiksmas, priklausantis teisingo požiūrio į pasaulį kategorijai yra lengvas, su įkvėpimu ir be pedagoginio patoso. Netgi kai ekologija eina į antrą planą, tampa tiesiog savaime suprantama elgesio sąlyga, o tokio elgesio rezultatas džiugina nepriklausomai nuo to.
Štai netyčia vienu metu keliuose tinklapiuose, su ekologija neturinčiuose nieko bendro, aptikome tokį britų menininką, vardu Robertas Bradfordas. Jo menas – klasikinis upcycle veiksmo pavyzdys – kuomet iš niekam nereikalingų mūsų civilizacijos liekanų yra sukuriama naujas ir šiokią tokią vertę turintis daiktas. Sakykim, ponulio Bradfordo iš senų žaislų ir spalvotos plastmasės atliekų (kai kurioms jo figūroms sunaudojama iki 3000 žaislų) vertę turi visai neblogą – už kai kurias iš jų jis prašo ir gauna iki 12 000 dolerių.
Bet pinigai šį kartą mums nerūpi. Tiesiog smagu pamatyti, kaip vaizduotę turintis žmogus gali iš nieko (tai, kas pasmerkta keliauti į sąvartyną) sukurti šį bei tą gražaus. Plojam Robertui Bradfordui ir dalinamės šiuo radiniu su jumis. Nes spalvų lietuviškam lapkričiui baisiai trūksta. Gero ryto ir smagios dienos!
Štai ir baigėsi trys karštos dienos Vaikų Šalyje. O kadangi viena penkerių metų pilietė, po pirmos dienos namo parsinešusi ‘makedo’ komplektėlį dvi dienas reikalavo senų dėžių ir galimybės ką nors tuoj pat sukonstruoti, uždarę savo parodos stendą, keletą tų dėžių aplink radome pamestų ir niekam nereikalingų. Ir nors grįžus namo labiausiai norėjosi pasėdėti ir paklausyti kokios migdančios muzikos, sukaupę paskutines jėgas atidarėm minėtą ‘makedo’ dėžutę ir neįtikėtinai greitai, lengvai ir lydimi baisiai geros nuotaikos sukonstravom štai tokį padėkos namelį. Prie mūsų padėkos prisijungė namelio palėpėje įsikūręs kadaise dar Vilniaus gatvės Happeak’e pirktas megztas katinas, kartu su juo apsigyvenusi mėlyna pelytė (berods, iš Paukščių Pieno), kiek keistoka šeimyna, auginanti vaikelį ir visą būrį netikėtų spalvų katinų, ir pirmame aukšte suburta šios šeimos ferma – avys, ožkos, vilkai, vienas zebras, meškinas bei įtartinai mėlynas kiškis (matyt, tos pelytės giminaitis). Bendrame chore sudalyvavo ir jų labai margas ‘garažas”, kuriame šalia Brio bolido tyliai tūno sena ir aplūžusi sovietinė Volga.
Štai ir dėkojam kuo nuoširdžiausiai savo stendo kaimynams – Happeak’ui ir OoZuU už galimybę būti kartu. Dėkojam visoms ir visiems pas mus užsukusiems ir šį bei tą įsigijusiems. Dėkojam ir tiems, kas mūsų pranešimus Facebook’e kantriai žiūrėjo bei ‘laikino’. Tris kiauros dienas štai tokioje padidinto intensyvumo “parduotuvėje” mums atlaikyti lengva nebuvo, todėl kiekvienas geras žodis, kiekviena šypsena neišvengiamai augino mūsų ‘gyvybių’ skaičių ir leido sėkmingai pasiekti finišo liniją. Ačiū. Kad buvote kartu ir šalia. Realiai ir virtualiai.
Startas duotas, skalikai paleisti, Litexpo rūmus užgulė atostogaujančios mokytojos (mat šalia veikia ir mokyklos reikalams skirta paroda) – didžioji metų paroda “Vaikų Šalis” prasidėjo. Apie skalikus ir startinius saliutus gal kiek ir perdėjome – vartai atsidarė tyliai, nejučiomis, nes jau devintą prie jų laukė didžiulis būrys norinčių patekti vidun. Štai ir bandom pasidalint pirmais įspūdžiais iš jungtinio Happeak, OoZuU ir Coo Coo Land stendo. Už vaizdų kokybę labai nepykit – nuotraukos darytos prieš pat atidarymą, tad dauguma dar plušėjo dėliodami ir stumdydami daiktus, ant žemės dar voliojosi tingūs laidai ir lempos dar toli gražu ne visos švietė. Tačiau bendrą vaizdą apie stendą susidaryti galima – lentynos lūžta nuo visokio spalvoto, ryškaus, gudraus ir guvaus gėrio. Yra kasos aparatas, yra kortelių skaitytuvas, yra sausainių, grybukų ir visokių bukletų bei knygučių. Trumpai tariant – jau esam visiškai pasirengę. Laukiam. Ateikit.
Spėjam, visi galėjote suprasti, kad „Vaikų šalies“ mes nepraleisim ir jau ketvirtą kartą šiais metais mėginsim savo rūbelius parodyti realiame, o ne virtualiame pasaulyje. Taigi – „Coo Coo Land Live Vol. 4”.
Šis Coo Coo Land „turo po Lietuvą“ etapas ypatingas. Ne tik dėl to, kad „Vaikų šalis“ – didžiausia vaikiškų dalykų šventė per visus metus. Dar ir dėl to, kad šį sykį būsime ne vieni, todėl surasti mus bus kaip niekad lengva.
Taigi, tris dienas gyvensime viename dideliame stende kartu su Happeak‘u ir OoZuU. Dėkojam Happeak‘ui už kvietimą prisijungti prie jų stendo ir savo ruožtu kviečiame visus „Vaikų šalies“ aplankytojus nepraeiti pro šalį. Nes juk iš tikro bus trys zuikiai vienu šūviu – Happeak, Coo Coo Land ir OoZuU jums rodys daug puikių rūbų, žaislų ir dar daug visokio gėrio.
Rasti mūsų vietą sunku nebus. Stendo numerio plane įsidėmėti neverta (nes skamba bauginančiai – 5.D04) – bendras Happeak, Coo Coo Land ir OoZuU stendas bus tiesiai prieš pagrindinę parodos sceną. Tad jei atsistosite veidu į sceną, o paskui apsisuksite 180 laipsnių kampu, būtinai pamatysite mūsų stendo kraštą.
100 meduolinių grybukų - vien dėl jų verta į mūsų stendą paskubėti!
Savaime suprantama, stende bus linksma – bus nuolaidų, loterijų, saldumynų, šiaip visokių smagumų – bet juk svarbiausia yra tai, kad čia rasite tiek praktiškų ir smagių dalykų savo vaikams, kad daugiau blaškytis po paroda lyg ir nebus prasmėsJ. Tad keliaujat į Litexpo, einat tiesiai į penktą paviljoną ir neriat link jungtinio Happeak, Coo Coo Land ir OoZuU paviljono. Pasismaginat, apsiperkat ir maunat namo matuotis, pakuoti žaislų ir ieškoti jiems vietos spintose bei lentynose!
OoZuU kartu su Vaikystės Sodu parodoje darys bendrą veiksmą - mielai dalijamės informacija apie tai.
